Sigutė Ach – taip pasirašau po savo paveikslais, freskomis, tekstais, iliustracijomis nuo 1998 m. Tais metais labai dažnai nejučia aikteldavau: „Ach…“

Nedidelis žodelis įsiterpdavo į mano kalbą gerokai dažniau, nei įprasta ir draugai ėmė mane pravardžiuoti. „Kaip gyveni, Sigute… Ach?“ Buvo juokinga, tad ėmiau taip ir pasirašinėti, net neįtardama, kad žengiu lemtingą žingsnį. 2001 m. mano draugo Arvydo Vereckio įkurta leidykla, mano pačios pavadinta „Nieko rimto“ (o argi rimta yra piešti, o juo labiau leisti sparnuotas karvytes ir svajojančius zuikius?), išgarsino mano vardą visoje Lietuvoje ir net plačiau.

Kas ta Sigutė Ach – kartais klausiu ir savęs pačios, mat dažnai važiuodama į susitikimus, pasakodama apie savo pakylėtą pasaulį tampu tarsi žinios apie tyrumą, banalumo nebuvimą nešėja. Savotiška vedlė į vaikystę, tam, kad kiekvienas rastų savy jėgų atsinaujinti, nusipurtyti rutiną ir nudžiugti – taip, kaip tą gali padaryti tik vaikas.

Dabar dažnai pagalvoju, kad Sigutė Ach – tai būsena, įkvėpimas džiaugtis visu gyvenimu, nedalinant jo į kasdienes ir šventines dienas, į rytus ir vakarus. Tai pasitikėjimas kievieno širdy glūdinčia meile ir išmintim, didžiule jėga, keičiančia, auginančia, šviesinančia žmogų ir jo pasaulį.