Bitėnai

Bitėnuose kasmet švenčiamas Martyno Jankaus gimtadienis.

Ten pat Martyno Jankaus vardui garsinti yra įkurtas Paveikslų Sodas po atviru dangumi, kur kasmet rengiamame plenere menininkai sukuria paveikslus ant didelių medinių skydų ir palieka juos gamtos glėbyje.

2007 m. pirmą kartą atvykau į plenerą Bitėnuose ir juos pamilau visa širdimi.

Tikrai stebuklingas buvo laikas tapant ant milžiniškų skydų, bendraujant su menininkais Algimantu ir Audrone Vorevičiais, tapytoju Gintaru Kraujeliu ir Kęstučiu Šiaulyčiu, kurio charizmatiška asmenybė tikrai netelpa net į platų žodį menininkas.

Tačiau pagrindinis, mus tikrai sukrėtęs įvykis dar laukė. Paveikslai gimė ir buvo iškilmingai pristatyti Mažosios Lietuvos erdvėje.

Tačiau gamta jų nepasigailėjo ir po kelių žiemų paveikslai visiškai sunyko. Gal buvo kalti dažai, gal gruntas, gal kontrastinga pirmoji žiema.

Bet po keturių metų mes ir vėl susirinkome Bitėnuose atkurti arba visiškai iš naujo sukurti darbų.

Tada supratau tą Gamtos Jėgą, tą Didžiąją Kūrėją, kurios kūriniais esame mes patys ir pabandžiau medžio lentoje padaryti vietos Jos kūrybai. Tarsi pakviečiau ją įsilieti į mano kūrybą. Užuot atspariais korozijai lakais purškusi naują paveikslą, išraižiau lentą paukščių pėdučių įspaudais ir palikau drėkti ir samanoti. Jau praėjo gal penkeri metai ir, manau, laikas nuvažiuoti pažiūrėti, ką pavyko mano garbiajai Bendraautorei sukurti mano jai paruoštame paveiksle? Ar užaugo samanėlės, ar apsigyveno ertmėse paukščiai?

O Bitėnuose, rodos, laikas sustojo, ošia šimtamečiai medžiai, teka Nemunas, juosdamas Rambyno kalną.

Tyluma ir ramybė liudija Vydūno dvasią.

Tai taurios, ypatingos vietos, į kurias norisi sugrįžti.