Sigutės ach sukurti ir kuriami darbai, darbų archyvas

Onos Jautakės parašytą knygą apie avinėlį, panorusį pakeisti savo gyvenimą pavartyti galėsite čia http://goo.gl/7wcFqW.

Tegul šviesios ir žaismingos Sigutės Ach iliustracijos įkvepia jus siekti savo svajonių!

2007 m.

Tai antroji Sigutės Ach autorinė knygelė vaikams, sklidina meilės, šilumos, žaismės, vaikystės stebuklų, parašyta nepaprastai gražia, vaizdų turtinga kalba.Tai nepaprastai poetiškas kūrinys apie tai, kaip lauke žydi mėlynos lietaus gėlės, sraigė svajoja po antklode, o šalia jos murkia svajonių katinėlis. Apie mėnesienos žuvį, kuri sutemus atplaukia pas ežerėlį ir seka jam pasakas. Tik reikia, kad mėnulis būtų pilnas ir šviestų tankiais spinduliais.

„Ambrozijus pradeda pirmas“ – 2006 metų Knygos meno konkurse, organizuojamame LR kultūros ministerijos, buvo apdovanota paskatinamąja premija.

Knygą rasite čia http://goo.gl/ZYUBRC

2006 m.

Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) Lietuvoje pripažino šią knygą Gražiausia 2002 metų knyga vaikams.Šios knygelės herojai - šuo Ambrozijus ir katinėlis Purkius - du draugai, gyvenantys nepaprastame pasaulyje, kur boružės kalba, o drambliai rašo debesų laiškus. Čia Angelas randa kelią namo ir kiekvienas susišildo savo širdį.

„Ambrozijus, Purkius ir angelas“ – Gražiausia 2002 metų knyga vaikams, apdovanojimą skyrė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

Knygą skaitykite čia http://goo.gl/BhIGK7

2002 m.

Turbūt vienos subtiliausių Sigutės Ach iliustracijų.

Nedaug kas žino, kad septyniolikto amžiaus Prancūzijos literatūriniuose salonuose savo pasakas skaitęs Charles Perrault, įtakojo ne vieną vėlesnį ir, galbūt, geriau žinomą rašytoją – pavyzdžiui, Brolius Grimus, išpopuliarinusius kitokią, laimingą pasakos apie Raudonkepuraitę pabaigą.
Savo laiku Prancūzijoje, Perrault kūriniai sukeldavo nemažai aistrų, kartą viešai perskaitęs savo eiliuotą kūrinį rašytojas įžiebė vadinamąjį „senųjų ir naujųjų“ ginčą, kuris taip įsisiūbavo, kad turėjo įsikišti karalius. Savaime suprantama, pats atstovaudamas naujiesiems Perrault teigė, kad Prancūzijos kultūra ir literatūra turi atsigręžti į pagoniškąją patirtį, folklorą, į dabarties realijas, o ne į Antikos laikų politiką, kultūrą.
Galbūt todėl Perrault pasakų variantai vėliau sugrįžo į žodinę tradiciją ir buvo iš naujo užrašinėjami kaip liaudies kūryba. Dabar išleidžiamų pasakų teksto skirtumai turi kristi į akis – „Miegančio miško gražuolė“ - toks tikrasis pasakos pavadinimas, - beveik dukart ilgesne, populiarioji Raudonkepuraitė baigiasi tragiškai: jokie medkirčiai pro šalį neina ir jos iš vilko pilvo neišvaduoja. Šia pasaka Perrault matyt tikrai norėjęs pagąsdinti mergaites, kad saugotųsi vilkų, kurie tuomet dažnai keldavę visai realią grėsmę, mat buvo labai paplitę. Šiandien, skaitydami Raudonkepuraitę ir ypač jos žavų moralą, labai norėtume vilko įvaizdį suvokti perkeltine prasme...
Kai kurias Perrault pasakų ypatybes Lietuvos skaitytojai galės pajusti tik dabar, skaitydami šiuos naujus, autentiškus vertimus. Ramutė Skučaitė pirmoji pasiryžo išversti iki šiol nepublikuotas eiliuotas Perrault pasakas, taip pat eiliuotus visų pasakų moralus. Galų gale ir naujai išverstos pasakos proza pirmąkart leis mums pajusti, išvysti salone sėdintį ir nepastebimai skaitytojui mirktelintį pasakotoją – Šarlį Pero.